);

random dinosaurs

random dinosaurs

Saugotis kritulių: skėtis virsta kardu

Saugotis kritulių: skėtis virsta kardu

Kažkada gilioj, labai gilioj jaunystėj ar tai paauglystėj netyčia ir trumpai užsiėmiau larp’ais. Prisimenu, kaip tėtis virtuvėj drožė man medinį kalaviją, kaip vos ne per pirmą treniruotę jis buvo suskaldytas į šipulius. Po to Kauno diedukas, pamatęs, kad įsigijau rimtą kalaviją (tekstolitinį, su labai gražia apdaila), užsispyrė ir kaip mokėjo, kaip žinojo, pagamino man dar vieną. Atsimenu, visos šeimos moterys buvo paklaikę ir eilinį kartą, matyt, galvojo, kad nieko iš manęs nebus. Tie metai buvo vieni puikiausių evah.

Po to labai ilgam visa mano fantastika apsiribojo knygomis, kai kada filmais ir kolekcija muzikos, kurios NIEKAS iš mano tuometinių draugų neklausė. Aš klausiau. Pakeliui į mokyklą, pakeliui į pasimatymus, barake (mano ir kambariokių skoniai o siaube kaip skyrėsi), einant į universitetą ir visur, tik ne namie ir ne aplink draugus. Dar tada išmokau mėgautis kiekvienu priedainiu ir solo partija.

Ir tai atvedė mane iki to, kad iki šiol miesto autobusuose dažniausiai nesėdu, o lieku prie stulpų ar durų, kur patogu įsitverti. Kad patogiau būtų pole gitarint. Tuo pačiu metu žiopčiojant dainų žodžius (labai tikiuosi, kad man tai pavyksta tyliai, nes kitaip… We are the chosen ones, we sacrifice our blood/ We kill for honor…).

Ir štai, kai prasidėjo rudeniniai lietūs, pradėjau nešiotis skėtį, juodą tokį, ilgą. Šiaip turiu porą bėdų su skėčiais. Pirma, dažniausiai eidama su neišskleistu skėčiu, įsivaizduoju, kad nešuosi kokį tai kardą (surprise surprise). Antra, skėčius pametu pernelyg dažnai. Taigi per tuos šaltus lietingus vakarus atradau, kad ne kurių dainų solo partijos labai gerai plėšiasi tiesiog ant skėčio ir kaiiiii dėjau kelis nedidelius pasirodymus savo įprastame trūlike. Jaunimas, gerai, šypsosi, bet tos paklaikusios bobučių akys… priceless…

Deja, skėtis, pirktas artais iš turgaus, artais iš kažkur papigiai, neatlaikė savo šlovės ir nukrito jo rankena. Tiesiog va taip… Ir tada, ieškodama kokio naglo naujo internetuose, atradau, kad galima įsigyti skėti su ale KARDO rankena. OMG I NEED DIS, bet tada nusprendžiau, kad nenoriu laukt mėnesį du, kol ateis iš kiniečių, ir nenoriu mokėt daugybės pinigų, nes ir taip artėja Kalėdos ir iš viso. Kas aš tokia, kad nepasidaryčiau pati?

Truputis medžioklės tumblr, pintereste, deviantarte ir visur internetuose, atkastos rankdarbių atsargos. Pasidariau kreivą šleivą karkasą, lipžiau kepiau lipdžiau kepiau lipdžiau kepiau, dažiau kepiau dažiau kepiau, klijavau ir štaaaaiiii:

mano naujas naujas nuostabus skėtis…, tiksliau nuostabi nauja jo rankena / kardo/ kalavijo rankena:

kardo-rankena

Dar reikia išbandyti jį praktiškai – kaip kardarankenė reaguoja į lietų, smūgius (atseit jum skėčiai nekrenta ant žemės), nepamest jo galų gale. Jei viskas bus gerai ir bus norinčių pabandyti pasidaryt nenuobodžią ir išskirtinę skėčio rankeną, įkelsiu tutorialą. Ir, kadangi, kol gaminau šitą, dažniausiai jau perėjus vieną ar kitą fazę, sugalvojau geresnių būdų gamybai, gaminsiu ir antrą, ir trečią, ir daugybę po savo Urtentic.

kardas-4

O dabar laikas jį išbandyti gatvėje – bus kaip ‘when you gotta go to work on rainy morning at 8:30 and be slaying a monster at 10:00.

 

Follow my blog with Bloglovin



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *