);

random dinosaurs

random dinosaurs

Laikas draugams arba atstok, gyvate, atstok

Turbūt esu iš tų žmonių, kurie labai labai nori papasakoti kokią istoriją, kažką juokingo, kažką neįtikėtino (nes man taip atsitiko pirmąkart, o jums tūkstantąjį), ir vis laukiu tinkamo momento. Dažniausiai jį pražiopsau ir lieku su gumulu gerklėj – arba kažkas kitas pradeda tą temą, arba kalba apie tai kur kas sėkmingiau nei aš kada galėčiau, o dažniausiai tiesiog praeina ta aktuali akimirka.
Bet dažniausiai esu tas žmogus draugų grupėje, kuris pradeda kažką pasakot (kas, mano galva, yra žiauriai įdomu ir stulbinama), bet, kadangi niekas nesiklauso ir nukrypsta kitur, turi tiesiog nublankti ir nutilti. Nes nu taip.

Tik man dažniausiai tai visai patinka. Itin dažnai jaučiuosi kaip mažiausiai gudri savo gaujose. Taip, aš savo draugų būrelius vadinu gaujom, kurios itin retai susitinka tarpusavyje – Kauno gauja, dailioškės gauja, Vilniaus gauja, Antakalnio gauja, Stambulo gauja.  Taigi man visai patinka būti ta dažniausiai klausančia ir linksinčia žmogysta, gerti įdomius dalykus, stebėti aplinką ir tiesiog būti su draugais. Tiesiog būti.

Čia kažkurią dieną rodos, pas Debesylą, užmačiau įrašą apie meilės kalbas ir net padariau tą testuką, nors nelabai jais tikiu. Ale, gyvatė pasakė, kad mano meilės kalba labiausiai yra buvimas kartu, drauge. Ir tikrai taip.

Eiti kažkur kartu, gerti kavą aptariant nuotykius ir kitus mergaitiškus dalykus, rinkti kvepalus ir baksnoti mėsą pakuotėje renkantis steikus, gerti kakavą iš naminio puodelio prie fontano Kaune. Panakčiais diskutuoti, kaip čia dar pataisius tą bakalaurinį. Tiesiog dirbti savo dalykus viename kambaryje vis paburbuliuojant apie orą. Nusnausti padėjus galvą ant draugės kelių pievoj vidury miesto. Virti skubią vakarienę, nes jie išalkę ir liūdni. Kepti keistus dalykus ir ragauti naujus skonius, priimti filmų iššūkius. Kirpti katei nagus. Padėti jų mamai nuskinti vyšnias. Blaškytis palei kažkokią sieną gaudant GPS. Erzinti vienas kitą. Apsikabinti ir išgirsti, kad viskas gerai, ir po to tylėti. Minutėlę. Valandą ar penkias. Porą savaičių ar metų metus.

by myself

Kai gali su žmogumi būti tyloje ir nesijausti nejaukiai dėl to – viskas gerai, taip ir turi būti. Ir kaip gera turėti tokius žmones.

Tikriausiai dėl to man labai keista, kai naujai sutikti žmonės neduoda ramybės. Puiku, susipažinom, pašnekėjom valandėlę ar dvi, nes nauji žmonės visada įdomūs. Bet užteks. Neišsikvėpk. O ir kava jau ataušo, jau laikas namo ir istorijų laikas šiandien jau baigės.

Tai ne, gyvatė kalbina jau ankstų rytą kitą dieną, žmogus vos akis spėjęs praplėšti. Ir pyktelna, kai neskubi atrašyt, nes kaip tai ne visas pasaulio laikas priklauso jiems? Va taip. Ir vis tiek neduoda ramybės.

Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad yra laikas tam tikriems dalykams. Laikas pabūti vienai su savimi (meditacinis namų tvarkymas, kovojimas su remonto dulkėm, bastymaisi po apylinkę, receptų kankinimas ir stebėjimas, kaip kyla jorkšyro pudingai). Ir laikas pabūti su draugais. Su kai kuriais galiu leisti dieną po dienos ir man vis tiek negana. Su kai kuriais smagiausia susitikti atsitiktinai ir nuėjus kavos suprasti, kad štai jau paryčiai, o mes dar šnekam. Su kai kuriais nesimatyti mėnesių mėnesiais ir susitikus tęsti pokalbį nuo ten, kur pabaigėm paskutinį sykį.

Ir kai šviežiai sutiktas žmogus, potencialiai geras draugas, taip varo į kampą, nejauku. Negali juk versti kalbėti. Su kai kuriais naujais žmonėmis tas į draugystę, atvirumą vedantis pokalbis užsimezga ir tęsiasi labai lengvai ir jis tiesiog pulsuoja. Po viso vakaro buvimo kartu ir dalijomosi, po kurio laiko tiesiog kažkas viduj spustelna: noriu vėl pabūti su tuo žmogum.

O kiti, nors tokie įdomūs, tiesiog neleidžia kvėpuot. Sunku tokį prisileist būti draugu.
Bet kai prisileidžiu, aš būnu loyal as trooper TR8R of sick spins.

 

 



1 thought on “Laikas draugams arba atstok, gyvate, atstok”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *